Stemplės ir skrandžio vėžys – dvi onkologinės ligos, kurioms būdinga viena bendra savybė: ankstyvosiose stadijose simptomų beveik nebūna. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1000 skrandžio vėžio ir 200 stemplės vėžio atvejų, ir didelė dalis pacientų į specialistus kreipiasi tada, kai liga jau pažengusi. Šiame straipsnyje – kokie yra rizikos veiksniai, į kuriuos simptomus svarbu nedelsiant kreipti dėmesį ir ką galima padaryti šios ligos prevencijai.
Kodėl ankstyva diagnostika tokia svarbi
Stemplės vėžio ir skrandžio vėžio prognozė tiesiogiai priklauso nuo to, kurioje stadijoje liga nustatoma. Ankstyvose stadijose (I–II) penkerių metų išgyvenamumas siekia 70–90%, o IV stadijoje (kai yra metastazės) – tik 5–15%. Liga dažnai progresuoja palyginti greitai – per metus gali peršokti į kitą stadiją. Todėl kiekviena pavėluota savaitė turi reikšmę.
Problema ta, kad stemplės ir skrandžio vėžio simptomai dažnai būna nespecifiniai ir lengvai painiojami su gerybinėmis būklėmis – refliuksu, gastritu, opalige, stresu.
Rizikos veiksniai – kas didina ligos tikimybę
Bendri rizikos veiksniai abiems vėžiams:
- vyriška lytis (vyrai serga 2–3 kartus dažniau);
- amžius virš 50 metų;
- rūkymas (didina riziką iki 2 kartų);
- alkoholio vartojimas;
- nutukimas;
- nesveika mityba (rūkyti, sūdyti, nitratais gausūs maisto produktai).
Stemplės vėžio specifiniai veiksniai:
- ilgalaikė gastroezofaginio refliukso liga (GERL);
- Bareto stemplė (ikivėžinė būklė);
- stemplės achalazija;
- karšti gėrimai (mate, labai karšta arbata);
- anksčiau taikytas spindulinis gydymas krūtinės srityje.
Skrandžio vėžio specifiniai veiksniai:
- Helicobacter pylori infekcija – maždaug pusė Lietuvos gyventojų yra šios bakterijos nešiotojai, ir nors ne visiems ji sukelia simptomus, bakterija laikoma I klasės kancerogenu (PSO klasifikacija);
- lėtinis atrofinis gastritas;
- skrandžio polipai;
- ankstesnės skrandžio operacijos;
- paveldimumas (jei artimieji sirgo skrandžio vėžiu, rizika padidėja).
Perspėjantys simptomai: į ką svarbu atkreipti dėmesį
Šie simptomai patys savaime nereiškia vėžio, tačiau jei išlieka ilgiau nei 2–3 savaites, būtina pasikonsultuoti su gydytoju:
Stemplės vėžiui būdingi:
- progresuojantis rijimo sutrikimas (disfagija) – iš pradžių sunkiai praeina kietas maistas, vėliau ir minkštas, galiausiai – tik skysčiai;
- skausmas ar deginimas už krūtinkaulio;
- balso užkimimas;
- nuolatinis sausas kosulys;
- vėmimas, ypač su krauju.
Skrandžio vėžiui būdingi:
- diskomfortas, maudimas ar deginimas pakrūtinyje, kuris nepraeina;
- ankstyvas sotumo jausmas (suvalgius mažai – pasijunta sotus);
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- apetito stoka;
- pykinimas, vėmimas (kartais su krauju);
- juodos spalvos išmatos (rodantis kraujavimą iš viršutinio virškinamojo trakto);
- nuovargis, silpnumas (gali rodyti mažakraujystę dėl lėtinio kraujavimo);
- naktinis prakaitavimas.
Ypač pavojingi „raudonosios vėliavos” simptomai, kurie reikalauja skubios konsultacijos:
- bet koks rijimo sutrikimas (net trumpalaikis);
- vėmimas krauju arba juodos išmatos;
- staigus, didelis svorio kritimas (>5 kg per kelis mėnesius be aiškios priežasties);
- užsitęsęs, nepraeinantis pilvo skausmas.
Kada būtinai reikia atlikti endoskopiją
Endoskopija (FEGDS) – tiksliausias ir dažnai vienintelis tyrimas, leidžiantis patvirtinti arba atmesti stemplės/skrandžio vėžį. Ji rekomenduojama:
- jei rėmuo, dispepsija ar refliuksas trunka ilgiau nei kelis mėnesius ir negerėja vartojant vaistus;
- atsiradus bet kuriam „raudonosios vėliavos” simptomui (žr. aukščiau);
- vyresniems nei 50 metų asmenims, kurių artimieji sirgo skrandžio ar stemplės vėžiu (kartais rekomenduojama net anksčiau);
- nustačius H. pylori infekciją, ypač esant lėtinio gastrito simptomams;
- pacientams su Bareto stemple – periodiškai pagal gydytojo planą.
Daug pacientų bijo endoskopijos, manydami, kad ji labai skausminga. Iš tiesų – tyrimas nemalonus, bet trumpalaikis (5–10 min). Jis gali būti atliekamas ir be sedacijos, tačiau prireikus galima pasirinkti ir „miegamąją” endoskopiją.
Prevencija: ką galima padaryti šiandien
Nors ne visus rizikos veiksnius galima kontroliuoti (lyties, amžiaus, paveldimumo nepakeisi), didelę dalį – galima:
- Pasitikrinkite dėl Helicobacter pylori – tai paprastas kraujo, iškvepiamo oro ar išmatų tyrimas. Jei bakterija randama – ji sėkmingai gydoma antibiotikais.
- Atsisakykite rūkymo – tai svarbiausias modifikuojamas rizikos veiksnys.
- Saikingai vartokite alkoholį (arba visiškai jo atsisakykite).
- Palaikykite normalų kūno svorį – nutukimas susijęs su didesne abiejų vėžių rizika.
- Sveika mityba – daugiau daržovių, vaisių, šviežios žuvies; mažiau perdirbtos mėsos, sūdyto, rūkyto maisto.
- Valdykite refliuksą – jei jis lėtinis, kreipkitės į gydytoją. Negydomas refliuksas gali sukelti Bareto stemplę ir padidinti vėžio riziką.
- Periodiški patikrinimai po 50 metų – ypač jei yra rizikos veiksnių.
Šeiminė anamnezė – kada pasitikrinti anksčiau
Jei artimieji (tėvai, broliai, seserys) sirgo stemplės ar skrandžio vėžiu, rekomenduojama atlikti pirmą endoskopiją bent 10 metų anksčiau nei buvo diagnozuotas šeimos narys. Pavyzdžiui, jei tėvas susirgo 55 metų amžiaus, vaikui rekomenduojama tikrintis nuo 45 m. Jei pirminis tyrimas geras – kartoti galima kas 5 metus (ar pagal individualų planą).
Naujesnės tendencijos – jaunesni pacientai, agresyvesni vėžiai
Pastaraisiais metais visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, stebima nerimą kelianti tendencija – stemplės ir skrandžio vėžiu suserga vis jaunesni žmonės, net 25–40 metų amžiaus. Šiose grupėse vėžys dažnai būna agresyvesnis, prasčiau reaguoja į chemoterapiją. Tai dar viena priežastis nepamiršti, kad amžius nėra absoliutus apsaugos veiksnys – jei simptomai yra, tikrintis reikia, nepriklausomai nuo metų.
Konsultacijai dėl stemplės ar skrandžio ligų galite registruotis Kontaktai.
Šaltiniai
- Obermannová R. et al. Oesophageal cancer: ESMO Clinical Practice Guideline for diagnosis, treatment and follow-up. Annals of Oncology, 2022;33(10):992–1004.
- Lordick F. et al. Gastric cancer: ESMO Clinical Practice Guideline for diagnosis, treatment and follow-up. Annals of Oncology, 2022;33(10):1005–1020.
- IARC Working Group. Helicobacter pylori. IARC Monographs on the Evaluation of Carcinogenic Risks to Humans, Vol. 100B.
