Skrandžio vėžys yra viena iš piktybinių navikų formų, apie kurią Lietuvoje kalbama mažiau nei apie krūties, plaučių ar prostatos vėžį. Ir tai paradoksalu – nes skrandžio vėžio mirštamumas išlieka vienas iš didžiausių tarp visų onkologinių ligų. Šiame straipsnyje – kodėl ši liga lieka „tyli”, ką sako statistika ir kodėl pokalbis apie skrandžio vėžį Lietuvoje turi tapti garsesnis.
Statistika, kuri turi skambėti
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) skrandžio vėžį priskiria penkioms dažniausioms onkologinėms ligoms pasaulyje. Lietuvoje:
- kasmet diagnozuojama apie 800–1000 skrandžio vėžio atvejų;
- mirštamumas išlieka apie 600–700 atvejų per metus;
- penkerių metų išgyvenamumas svyruoja apie 25–30% – vienas žemiausių tarp visų virškinamojo trakto vėžių;
- daugiau nei pusė atvejų diagnozuojama jau pažengusiose stadijose (III–IV).
Palyginimui – krūties vėžio penkerių metų išgyvenamumas Lietuvoje siekia daugiau nei 80%, prostatos vėžio – virš 90%. Skirtumas dramatiškas, ir didžiąja dalimi jį lemia vėlyva diagnostika.
Kodėl Lietuvoje apie skrandžio vėžį tyli
Yra kelios objektyvios ir subjektyvios priežastys.
1. Simptomai netipiški. Ankstyvosiose stadijose skrandžio vėžio simptomų beveik nebūna. Kai jie atsiranda – maudimas pakrūtinyje, ankstyvas sotumo jausmas, dispepsija, lengvas svorio kritimas – juos lengva nurašyti į „normalų stresą”, „neteisingą mitybą” ar „gastritą”. Pacientai dažnai mėnesius (kartais metus) patys save gydo soda, antacidais ar liaudiškomis priemonėmis.
2. Patekti pas specialistą gana ilgas kelias. Lietuvoje gastroenterologo ar chirurgo vizitams dažnai reikia eilės mėnesių. Endoskopinio tyrimo (FEGDS) eilės valstybinėse įstaigose taip pat ilgos. Privati medicina greitesnė, bet brangesnė. Daliai pacientų tai atrodo nepakeliama biurokratinė našta, ir simptomai stumiami į šalį.
3. Stigma ir baimė. Vyrai (kurie sudaro didžiąją dalį skrandžio vėžio pacientų) tradiciškai mažiau noriai kreipiasi į medikus. „Pasipūsiu, praeis”, „neturiu laiko” – tipiškos frazės, kurias gydytojai girdi po to, kai liga jau pažengusi.
4. Endoskopijos baimė. Daug pacientų bijo pačios procedūros – mano, kad tai labai skausminga, sukels diskomfortą. Iš tiesų endoskopija yra trumpa (apie 5–10 min) ir nors nemaloni, bet ne skausminga. Esant baimei galima atlikti ir su sedacija („užmiegant”).
5. Mažas viešumas. Skrandžio vėžys retai patenka į žiniasklaidos antraštes. Nėra didelių visuomeninių kampanijų, kaip su krūties vėžio „Rožine juostele” ar prostatos „Movember”. Tai prisideda prie to, kad žmonės menkai pažįsta ligos požymius.
Helicobacter pylori – nematomas dalyvis
Vienas iš svarbiausių skrandžio vėžio rizikos veiksnių yra Helicobacter pylori bakterija – tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) ją priskyrė I klasės kancerogenams. Lietuvoje šios bakterijos nešiojimas yra ypač paplitęs – įvairių tyrimų duomenimis, ji aptinkama maždaug pusei suaugusių gyventojų.
Geros žinios: bakterija sėkmingai išgydoma 7–14 dienų antibiotikų kursu. Blogos žinios: didelė dalis žmonių apie ją net nežino, nes bakterijos pernešimas dažnai vyksta vaikystėje ir simptomų nesukelia ilgus dešimtmečius. Todėl tikslinis H. pylori išsitikrinimas (ypač esant rizikos veiksniams ar šeiminei anamnezei) yra viena efektyviausių individualios prevencijos priemonių.
Naujesnė tendencija – vis jaunesni pacientai
Anksčiau skrandžio vėžys buvo laikoma „vyresnio amžiaus liga” – tipinis pacientas buvo 60–70 metų vyras. Pastaraisiais metais visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, stebima nerimą kelianti tendencija: vis daugiau pacientų patenka į gydytojo kabinetą būdami 25–40 metų amžiaus.
Šios grupės vėžys dažnai būna molekuliniu lygmeniu agresyvesnis, prasčiau reaguoja į standartinę chemoterapiją, dažniau metastazuoja peritoniume. Priežastys nėra iki galo aiškios – manoma, kad lemia genetiniai faktoriai, mitybos pokyčiai, padidėjęs stresas, lėtinės infekcijos, gyvenimo būdo veiksniai.
Praktinė išvada: amžius nėra patikima apsauga. Jei simptomai yra – tikrintis reikia, nepriklausomai nuo metų.
Šiuolaikinis gydymas keičia prognozę
Skrandžio vėžys Lietuvoje gali būti gydomas pagal aukščiausius tarptautinius standartus. Šiuolaikinis kompleksinis gydymas apima šiuo pažangius metodus:
- multidisciplininės komandos planavimą (chirurgas, onkologas, radiologas, patologas);
- perioperacinę chemoterapiją (FLOT režimas pagal naujausias ESMO gaires);
- minimaliai invazinę chirurgiją (laparoskopinę gastrektomiją), suteikiančią greitesnį atsigavimą ir mažesnę komplikacijų riziką;
- D2 limfadenektomiją – standartinę regioninių limfmazgių pašalinimo apimtį;
- biomarkerinius tyrimus (HER2, PD-L1, MSI/MMR), leidžiančius parinkti taikinių terapiją ir imunoterapiją;
- citoredukcinę chirurgiją (CRS) su HIPEC ir PIPAC atrinktiems pacientams su pilvaplėvės metastazėmis – tai dar prieš dešimtmetį buvo laikoma neoperabilia būkle.
Šie metodai reikšmingai pagerino prognozę net pažengusiose stadijose – tačiau jie veikia geriausiai tada, kai liga nustatoma anksčiau.
Kas turi keistis
Skrandžio vėžio mirštamumas Lietuvoje gali sumažėti tik tada, kai pasikeis trys dalykai:
- Visuomenės informuotumas – žmonės turi pažinti ankstyvuosius simptomus ir nelaukti, kol jie taps nepakeliami.
- Ankstyva diagnostika – platesnė ir greitesnė H. pylori tikrinimo bei endoskopijos prieinamumas.
- Sisteminis gydymas centruose, atliekančiuose pakankamą operacijų skaičių – mokslinės studijos vienareikšmiškai rodo, kad pacientų išgyvenamumas geresnis didelio kiekio operacijų atliekančiuose centruose.
Pirmąjį pokytį galime pradėti šiandien – paprasčiausiai pradėdami kalbėti.
Konsultacijai dėl skrandžio ligų gydymo galite registruotis Kontaktai.
Šaltiniai
- Lordick F. et al. Gastric cancer: ESMO Clinical Practice Guideline for diagnosis, treatment and follow-up. Annals of Oncology, 2022;33(10):1005–1020.
- IARC Working Group. Helicobacter pylori. IARC Monographs on the Evaluation of Carcinogenic Risks to Humans, Vol. 100B.
- Al-Batran SE. et al. Perioperative chemotherapy with FLOT versus ECF/ECX (FLOT4-AIO). Lancet, 2019;393(10184):1948–1957.
- Sung H. et al. Global Cancer Statistics 2020: GLOBOCAN Estimates of Incidence and Mortality Worldwide. CA: A Cancer Journal for Clinicians, 2021;71(3):209–249.
